Brangusis Pusbroli, linkiu Tau, Kad Tavo siekių nesudegintų net dykuma, Nenuskandintų meilės vandenynai… Kad būtų Tau svarbi Gyvenimo akimirka trumpa.

Visą gyvenimą Tavim tikėjau Ir visada Tavęs ilgėjaus. Taip galima ilgėtis to žmogaus, Kuris nepameluos ir neapgaus, Kuris ne žodžiais vis mylės Ar triumfais pažadų pilies, Bet bus laimingas, kai kartu Gali gyventi dėl vaikų. Ir džiaugtis likimu bendru.

Būti tikru draugu, Pamatyti kaip draugas liūdės. Niekas gyvenime nepadės, Todėl būkim šalia draugų, Nes mums labai smagu.

Ateinu Jus abu apkabinti, Kada širdį akmuo man suspaudžia… Padainuokit lopšinę anūkei — Tą lopšinę — pravirkdančią, graudžią.

… žolė nenulinksta po mano Senelio kojom, nes eina per žemę ilgaamžis gerumas… … javai pakelia varpas į saulę, kai brenda nokinantis duoną mano Senelis… … medžiai sulaiko vėją prie kelio, kuriuo eina mano Senelis, šlovindamas tiesą… … saulė slepiasi už debesies, kad neišsekintų šaltinių, prie kurių eina numalšinti troškulį mano Senelis… … žmonės nukelia kepures, kuomet pro juos eina mano Senelis, pasirėmęs išmintimi… … eičiau Jo pėdomis, ieškočiau Jo saulės, slėpčiausi už Jo medžių, gerčiau is Jo šaltinių, kad tik sulaukčiau tokio amžiaus, tokios pagarbos, tokios žmonių meilės, kokios sulaukė mano Senelis…

Laimingas žmogus, kuris moka tikėti, Kad metai gražiausi dar ateity. Tebuna jie – kilnūs, džiaugsmingi, saulėti. Tebuna jie meilės pilni!

Visus aplanko jubiliejus, Visus jis papuošia žiedais. Iš taurių krištolinių liejas, Šampanas tviskančiais purslais. O dienos liūdnos ir laimingos, Ištirpsta džiaugsmo šurmuly. Te nieko šiandien Tau nestinga, Aplinkui šypsos artimi.

Gyvenimas – tai ne daina, Tai ne svajonės ir ne pasakos. Gyvenimas – tai meilė ir kančia, Gyvenimas – pradžia ir pabaiga.

Tu neliūdėk, kad metai bėga, Žinok, kad nieko amžino nėra! Todėl gyvenk, mylėk ir neliūdėk dėl nieko, Juk šiandien Tavo šventė, Tavo ši diena!

Tegul šią ūkanotą dieną, Jūsų gyvenimas nušvinta Visomis šviesiomis spalvomis.