Dovanoju pilną glėbį meilės, humoro, juokų… Dovanoju vieną gėlę Tau nuo buvusių draugų! Juk mylėjo tas mergiotes — dvi pašėlusias drauges: Nors ne „dyvas“ buvo kraitis, bet mylėjo mus tokias!

Esi ta vienintelė moteris, kurios man reikia kasdienybėje ir šventėse, kurios reikia man ir mūsų vaikams. Myliu Tave, brangi mano Žmonele. Gerbiu ir tausoju Tave, kad visą gyvenimą nereikėtų gražesnės gėlės namams už žydinčią Tavąją širdį. … man reikia tik Tavo rankomis pagamintų pietų, pusryčių ir vakarienės… Tu vienintelė taip skaniai gamini. … man reikia tik Tavo rankomis išskalbtų ir išlygintų marškinių… atrodo, jog visą dieną esu glaudžiamas. … man reikia tik Tavo rankomis sutvarkytų mūsų namų… mane užburia grožis ir harmonija. … man reikia tik Tavo laukimo, kuomet grįžtu išvargęs, nes tik pas Tave vienintelę skubu.

Mes Tave mylėsim, nes esi lyg saulė. Tavo akys džiaugsmingos veda mus į tolius. Šimtmečio kelionėj mums esi pasaulis, Kuriam mes gyvenam lyg svajonių rojuj.

Laikas bėgo — mes užaugom Ir dabar jau ne vaikai… Bet pilis vaikystės saugo bendri motinų namai.

Tavo šventėje su pasididžiavimu kalbu apie tai visiems girdint ir noriu, kad žinotum, jog labai branginu mūsų nuostabų bendravimą, kurį išsaugojome nuo vaikystės dienų.

Mokėki gimt kasdieną, kas sekundę Ir savyje išsaugoti kitus. Tegul pro šalį dienos nepradunda. Tebūna jos ilgesnės už metus.

Baltaisiais metų sodais barstysime Jums taką Per šventę ilgai lauktą tarp Jums brangių žmonių! Ką jaučia mūsų širdys, tikrai, juk nieks nemato — Tad leiskit išbučiuoti rankas visų vardu.

Tad būkime artimesni už artimuosius! Tegu triumfuoja ilgametė mūsų šeimų draugystė ir klesti namai.

Kol esi jaunutė, žydėk kaip žibutė. Nes jaunystės dienos, prabėgs kaip minutė.

Mes tikimės, jog bendras mūsų „labas rytas“ ir nuoširdus mūsų „labos nakties“ sujungs mūsų vaikų žaidimus bei mūsų draugystę.