Gražu kai pūgos žiemą siaučia Ir vėjas neša snieguoles, Tuomet svajoju aš prie lango, Gal ir Tave kartu atneš.
as ne karalaite! ir turto.
as ne karalaite! ir turto. neturiu,bet turiu viena sirdi ir ja tau skiriu.
Būk laimingas, pavasarį sodams pražydus,
Būk laimingas, pavasarį sodams pražydus, Būk laimingas, rudeniui barstant lapus. Būk laimingas, sidabrui plaukuos atsiradus, Būk laimingas, gyvenimui lenkiant pečius.
kazkada buvau labai arti taves galejau prie taves
kazkada buvau labai arti taves galejau prie taves prisiglausti galejau paimti tave uz rankos ir nusivesti toli toli ir as zinojau kad tau ten patiks ir mes sedesim ilgai ilgai tu man parodysi pauksciu taka o as kakodel staiga issigasiu tamsos tu svelniai paimsi mane uz ranku ir prisiglausi prie mane zinai man gera niekada su nieko man nebu sitaip gera Aciu tu ypatinkgas tu tyli ir tau tiesiog nereikia nieko kalbeti ar kanors kalbeti neas asir taip viska suprantu
Atrask save naujai šitam kely Kur
Atrask save naujai šitam kely Kur milijonai rodė Svajonėse, darbe, draugystės žody Kad visos tavo spalvos nenunyktų, Kad rankos duonos, darbo, Širdys – džiaugsmo rastų . (Alf. Maldonis)
Aš prisimenu ta tamsią naktį, Kai
Aš prisimenu ta tamsią naktį, Kai žvaigždes žibėjo aukštai Kai prispaudęs mane prie krūtinės Apie laimę dainas dainavai. Ir kaip su meile aš klausiaus Apie laimę skambiųjų dainų Man taip norėjos sušukti „Brangusis aš tave myliu” O tu lyg visą tai supratęs Mane suspaudei glėbyje tvirtai Ir spindinčiom akim pažvelgęs Mane pabučiavai karštai, karštai.
stebek savo mintis— jos virsta zodziais.
stebek savo mintis— jos virsta zodziais. stebek savo zodzius— jie virsta veiksmais. stebek savo veiksmus— jie virsta iprociais. stebek savo iprocius— jie tampa charakterio bruozais. stebek savo charakteri— jie valdo tavo likima..
Kai Tu miegosi, Aš galvosiu apie Tave,
Kai Tu miegosi, Aš galvosiu apie Tave, Kai Tu eisi, Aš svajosiu eit šalia, Kai Tu verksi, As būsiu ašara tava, Kai Tu džiaugsies, Aš busiu džiaugsmo dalele…
O aš sau žiūriu į vandenį tylų, į
O aš sau žiūriu į vandenį tylų, į rudenio vandenį kaip tavo akis, aš lapų nukritusių šilko sudilus portjera, už jos šlama spalio naktis. Ir mano glamonė trapi kaip voratinklis, jis tavąjį veidą aptraukia sapne. Tai buvo netyčia, prieš šimtmetį, vakar. …į vandenį tylų, žvelgei į mane.
Būkit laimingi, kai lapus žarsto rudenio
Būkit laimingi, kai lapus žarsto rudenio vėjas, Būkit laimingi, kai snieguolė tirpsta delne, Būkit laimingi, kai metai į praeiti bėga, Būkit laimingi, šiandien, rytoj ir … visada.