Mes būsim žmonės – ramūs, nepastovūs, Ir neišvengsim žmogiškų klaidų. Mes plauksime prieš srovę, tik prieš srovę Su uždegančiu laimės šokimu, Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm, Su meile ir troškimais dideliais. Mes žmonės, mes nuo šiandien žmonės.. O ar žinome, ką reiškia būti žmonėmis?
Kai suskambės kalėdiniai varpai Ir
Kai suskambės kalėdiniai varpai Ir pasakose pasipuoš eglutes, Lai užsimirš kasdieniniai vargai Ir kils dar noras žemėje pabūti. Tegul ištirps žvakučių liepsnose širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas, Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.
Mylėk tą kuris myli Nesvarbu,kad lūpos
Mylėk tą kuris myli Nesvarbu,kad lūpos tyli Svarbu, kad meilė yra karšta, O ne žavinga šypsena!
Būk išdykęs pievų drugys, Būk upelis,
Būk išdykęs pievų drugys, Būk upelis, tiltas, kelias Būk melsvas padangės vyturys Būk diemedis girioj žalias Būk tu saule, vėjas, dangus Būk plačiausios padangės mėlis Pagaliau būki tu žmogus, – Tik nebūki niekada šešėlis. Būk kukli, bet nesižemink
Ateis diena, kai susirinksim vėlei,
Ateis diena, kai susirinksim vėlei, Susėsime prie stalo visi šeimos nariai. Ir tik tada kankinančiai pajusim, Kad stalas toks platus, o mūsų tiek mažai …
Niekad nebus per daug gelių gėlynuose, saulės
Niekad nebus per daug gelių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėju glostomai žemei. Niekad nebus per daug gyvenime draugų .
Mano mylimas vyre, tos žvaigždės, kur
Mano mylimas vyre, tos žvaigždės, kur skrieja,- Tai lyg kelias Tau paukščio lemty. Tu esi mano rytas, kai laimė užlieja… Rodos, plaka tarp mūsų širdis. Neatsiejami tapo mūsų likimai,- Be Tavęs jau gyvent negaliu. Vyre mano, beribiai mūs meilės žvaigždynai Tapo mano ir Tavo keliu.
Nepasakiau aš Tau myliu, Ir tu man meilės
Nepasakiau aš Tau myliu, Ir tu man meilės nežadėjai, Bet šianakt man sapnu tyliu Apie Tave praošė vėjai… Ir supratau – Tave myliu, Nors Tu man meilės nežadėjai.
Jau pavargo rankos nuo įvairių darbų, o širdis
Jau pavargo rankos nuo įvairių darbų, o širdis jų vis tokia pat šildanti ir paguodžianti.
Gyvenimas – ne pasaka, Jo vingiai
Gyvenimas – ne pasaka, Jo vingiai klaidūs. Į šaltą, sūrią ašarą Pavirtę klaidos Nubyra skruostais, O šviesa vėl kviečia eiti Ir tiktai pats gali išmokt Kliūtis apeiti, Ir tiktai pats gali surast Tiesiausią kelią, O mums belieka palinkėt Sėkmės ir valios