Tegul visi ziedai,kurie zydejo vakar, Geletu kilimu ant tavo tako klojas, Kad tu nueitum galva isdidziai pakelus, O mindomi ziedai buciuotu tavo kojas.
Netikėk veju-jis pažada ir negrižta…
Netikėk veju-jis pažada ir negrižta… Netikek žiogu daina-ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydejimu- jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile,draugyste,tikėk tuo kas amžina!Tu mano gyvenimo saulė, Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus, Nieks mūsų išskirti negali, Nes Tu man brangiausias žmogus…
Išeini… Į kitos gražesnį pasaulį
Išeini… Į kitos gražesnį pasaulį – kaip žaislas, spindintis ir mylimas. Kaip laužo ugnis, kuri šildė mano geliančias rankas… Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus… Ir pabūsiu aš kukčiodama – ir vėl nieko nėra… Tik pagalvės ir lubos, tik stalas ir knygos. Išeini… Bet sugriši… Gal rytoj, gal po daugel metų… Sugriši…
Sunku mums būtų be vilties ! Be jos
Sunku mums būtų be vilties ! Be jos skausme kas nuramintų! Kas duotų širdžiai tiek ugnies? Kas ištvermę varge gamintų? Ji mums brangiausia dovana! Visur kaip angelas ji lydi ! Ji mus stiprybe, mus drąsa! Pats pragaras mums jos pavydi!
Ne tas vyras, kuris su kelnėm, o tas, kuris
Ne tas vyras, kuris su kelnėm, o tas, kuris laikosi duoto žodžio.
Mano noras begalinis, Stoviu aš su
Mano noras begalinis, Stoviu aš su apatiniais, Siela skęsta alkoholy, Mano kūnas taves nori!!!
Tebūna visko … visko žmogui reikia, O
Tebūna visko … visko žmogui reikia, O kad laimingas būtum – tiek nedaug Jei nori, kad sėkmė ateitų Tu garsiai garsiai ją pašauk ! Ir nebijok nusišypsoti žmogui, Rimtumo jau ir taip per daug, Tuomet pasaulis geras pasirodys Ateis ir laimė, lyg švelni daina …
Kai as ziuriu i saule – matau Tave, Kai
Kai as ziuriu i saule – matau Tave, Kai ziuriu i menuli – matau Tave. Kai as ziuriu i jura – matau Tave, Gal gali pasitraukti?
tu dar visiskai mazyte kaip mergaite tarp
tu dar visiskai mazyte kaip mergaite tarp zaislu tad suprask mane mazyte as tave karstai myliu!
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim. Gal ištarsim „sudie” paskutinį, nebegrįšim daugiau. Vėjas plaukus taršys. Jie užneš tuos takus, kur išmynėm. Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti. Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias Bet sugrįžę svečiais pasijusim…