Kai žmogus praranda protą-tuokiasi, kai praranda kantrybę-skiriasi, kai praranda atmintį-vėl tuokiasi.

Išgerkime už mūsų žmonas ir meilužes ir už tai kad jos niekada nesusitiktų.

Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą, pasigavo papūgą ir išmokė ją kalbėti. Vieną vakarą mokytas paukštis atskrido pas savo šeimininką labai susijaudinęs. -Tai moteris,- sumiksėjo papūga.- Gražuolė neišpasakyta… Sutrikęs jūreivis šoko bėgti paskui paukštį, kuris skrisdamas vis šaukė: -Ak, kokios jos akys, šefe, ak, kokia figūra..ak…ak.. Pagaliau paukštis atsitūpė ant šakos ir snapu parodė: -Štai ji, šefe. -Ak tu prakeiktas paukšti,- supyko jūreivis. Čia juk papūga patelė. Pakelkime taures už gražias moteris, kurios visos šiandien čia susirinko.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstancių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite ji pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeniniu klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi kūriniai – mažieji Gerbičiukai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĘS ir LAIMĘS.

Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas: – Niekše! Štai kaip reikia žibinti! Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai.

-Mūsų rabinas dieną ir naktį pasninkauja,-pasakoja žydas. -Kaip gi taip?-paklausė jo.-Juk visi mato, kad valgo. -Taip…Bet mūsų rabinas toks kuklus, kad jis privalo valgyti, jog niekas neįtartų apie jo amžiną pasninkavimą. Tad pakelkime taurę, pasielkime kaip išmintingas rabinas ir užkąskime, kad niekas neįtartų, jog mes neturime ko valgyti ir esame priversti badauti.

Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jureivis, talžomas šaltų bangų, sako: „Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!“ Ir gavo 1 rastą. Kitas jureivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto! Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!

Geležinkelio peronas. Būriuojasi žmonės norėdami sutikti savo artimuosius, pažįstamus. Traukinys sustoja. Iš vieno vagono išlipa senas žydas. Jį apspinta giminaičiai ir ima klausinėti: -Mielasis Abramai, kaip sekėsi kelionė? Kaip sveikata? Ar nepavargote? -Ui, klausykite, aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Man davė labai blogą bilietą: aš visą laiką sėdėjau atbulinėje sėdynėje, o ten trauka…Man ir dabar galva sukasi. Aš taip blogai važiavau, taip blogai… -Tai kodėl su kuo nors nepasikeitėte vietomis? Seneliui būtų kas nors užleidęs savo vietą. -O su kuo gi aš keisiuosi. Juk kupė daugiau nieko nebuvo. Siūlau tostą už tai, kad mums gyvenime niekada netektų atsidurti seno žydo vietoje

Išgerkime už gerus žmones, juk mūsų tiek mažai!

Meilė talpina keturis žodžius: supratimas, žinojimas, ištikimybė, pagarba. Tad pakelkim taures už šiuos paprastus, bet reiksšmingus žodžius!