Egzamino metu vienas profesorius paklausė, kur yra širdis. Studentas atsakė:–Krūtinės ląstoje.–Niekų paistymas,– susiraukė profesorius. – Kaip galima sėsti prie egzaminų stalo, nežinant, kad širdis yra širdies maišelyje. –Atsiprašau, pone profesoriau,– nenorėjo nusileisti studentas.– Jeigu manęs kas nors paklaustų, kur jūs šiuo metu esate, kaip aš turėčiau atsakyti: ar jūs universitete, ar savo kelnėse? Profesorius nusišypsojo, o tai r eiškė: įsk. Siūlau tostą už tuos, kurie moka rasti išeitį iš bet kokios padėties.

Pasodino, pražiodė mane ir į burną įkišo giliai… Nejauku,nemalonu, baisu- kai ištrauktas sugedęs dantis. Tad mylėkime savo dantis,kad kentėti nereiktų išvis.

Kartą jaunuolis sumanė vesti ir nuėjo pas savo tėva vyriškai pasikalbėti. Jis pasakė: – Tėve, aš noriu vesti, – tėvas tylėjo. Tada jis pasakė: – Bet, tėve, ji graži!.. Tėvas tylėjo, bet ant žemės parašė nulį. Jaunuolis nesuprato ir vėl pasakė: – Bet, tėve, ji turtinga! Tėvas vis dar tylėjo, bet parašė dar vieną nulį. Jaunuolis vis dar nieko nesuprato, ir sušuko: – Bet, tėve, aš ją myliu!!!! Tėvas parašė priekyje tu nulių vienetą ir pasakė: – Sūnau, vesk ir būk laimingas!

Bendrabučio kambaryje miega po vieną pirmo, antro, trečio, ketvirto ir penkto kurso studentai. Suskamba žadintuvas. Pirmakursis pašoka ir sako:–Vyručiai, kelkitės, eime į paskaitas. Antrakursis, apsiversdamas ant kito šono, suniurna:–Pakvaišai, ar ką? Miegokim. Trečiakursis paprieštarauja:–Ko čia miegoti, eime alučio nusipirkti. Ketvirtakursis:–Ką čia alučio, verčiau degtinėlės. Penktakursis:–Pasielkime taip: metame į viršų monetą. Jeigu atvirs skaičius – eisime alaus, jei herbas – eisime degtinės. Jeigu atsistos briauna – miegosime toliau. O jei pakibs ore – į paskaitas. Pakelkime taures už studentiją.

– Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių!- čiauškėjo draugė.- Na, kaip sekasi ištekėjusiai? – Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba. – Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas. – Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto. Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto. Pakelkime taures už tai, kad moterys negalėtų skųstis savo vyrais, jog tik mažapročiai mažai uždirba.

Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė? Filosofas taip atsakė: – Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys… Bet dabar bučiniai, galima sakyt, išsigime. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo? Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo? Tai kaip patikrinti, kas teisus? Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!

Kartą gyveno baisus drakonas, kuris maitinosi tik nekaltomis mergelėmis. Tai pakelkime tostą už tai, kad jis atskristų pas mus ir numirtų iš bado.

Pirmaisiai metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi. Antraisiai metais kalba moteris, o vyras jos klausosi. Trečiaisiais metais jie abu KALBA, o kaimynai KLAUSOSI. Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netruktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė. – Aišku, aš esu reikalingesnė,- sako Meilė.- Ko vertas būtų gyvenimas be manęs? – O ko verta Meilė be ištikimybės?- prieštaravo šioji. – Vaikeliai,- įsikišo Fantazija.- Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų. Tad pakelkime taures už Fantaziją.

Vyras protingesnis už moterį, vyras stipresnis už moterį, vyras kilniasirdiškesnis ir dvasingesnis, tad išgerkime už tą, kuri jį tokį sukuria, – Uz MOTERĮ!