Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve. Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti. Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule. Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme. Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru. Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu buti. O tu viskas drauge – nes tu mano mama!

Kas vakarą niūnuoja Liūdnąsias lopšines, Glėby tave supuoja, Kol dar esi maža Basom kojelėm bėgai, Netyčia pargriuvai o kas tave paguodė Kai graudžiai tu verkei? Mamos tik švelnios rankos primins senas dienas, mamos tik vienas žodis Vel taps šviesia žvaigžde.

Mamyte, mamyte, gyvybę man davus, Atleiski už viską, ką bloga dariau. Ištiesk savo ranką, paglostyk man galvą Ir būki laiminga – aš Dievo prašau.

Priimkit pagarbą, priimkit švelnų žodį Priimkit spalio tylą laukuose, Kaip gera šiandien mums Visiems žinoti, kad didi šventė Ir nerimas Jūsų širdyse. Jum už užauginimą – Artojo triūsas ir poeto eilės, Žvaigždžių mirgėjimas Bendro gyvenimo keliuos, Ar būtų tiek giedros be jūsų meilės tėvystės ir motinystės pareigos šventos !

Be Tavęs nebūčiau gimęs, Jei ne tu – nebūt manęs. Vien del to labai dėkingas, Tau esu, Mamyt, iš ties.

Ar glostai vaiko galvą Naktį ramia, Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna. Man primeni vidurvasario žemę, Kuri brandi, jauna ir amžina. švelnumas delno, likusio ant mano skruosto… Surumas ašaros akiu giliajam žydrume… Tu ateini iš ilgesio platybiu krašto, apkloji liudinti sušildančia skraiste; Ir norisi, kad jie – nebylus žodžiai, tunoje mano viduje, pasiekt pasaulyje jautriausia širdį ir, kad išgirstum – Aš myliu Tave.

Mamyte , tiek daug darbo nudirbai, Tavo rankos tokios dar švelnios. Mamyte,tai tavo rankos yra švelniausios, Skaisčiausios! Telinkime Mamos dieną praleisti laimingai!

Ar glostai vaiko galvą Naktį ramią, Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna. Man primeni vidurvasario žemę, Kuri brandi, jauna ir amžina.

Pažvelk, mamyt, pro langą – Tyliai žvaigždės krenta, Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus Te širdyje Tau būna lengva Ir skaidru.

Tau, Mama – mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji – pavasario gėlės. Tau – vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai. Ačiū, kad myli – gerą ir blogą, švelnų ir piktą – vaiką, Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę. Ačiū,kad esi.