Meile- tai lyg bulviu kose, ji kas kart pavoju ruosia. Tai gi reikia pasirinkti, ar nuryti? ar pasprinkti?
O aš sau žiūriu į vandenį tylų, į
O aš sau žiūriu į vandenį tylų, į rudenio vandenį kaip tavo akis, aš lapų nukritusių šilko sudilus portjera, už jos šlama spslio naktis. Ir mano glamonė trapi kaip voratinklis, jis tavąjį veidą aptraukia sapne. Tai buvo netyčia, prieš šimtmetį, vakar. …į vandenį tylų, žvelgei į mane.
Kiek nakteliu prie vartu stoveta,kiek atspeta
Kiek nakteliu prie vartu stoveta,kiek atspeta graziu paslapciu, JUS suradot sia laime zadeta.ir nutaret zengti kartu. Tegu menuo ir zvaigzdes kvatojas, Tegu plazda silku kaspinai, Tegul sirdys is meiles liepsnoja Jums kartu nuo siandien amzinai.
Dar patikėkit gražiu gyvenimu, Dar
Dar patikėkit gražiu gyvenimu, Dar patikėkit šviesiom dienom. Nors jų daugybė nusruveno Kaip upės srautas tolumon. Dar reikia ištvermės ir ryžto, Dar reikia atrast kelių, Kurie į praeitį negrįžtų, O vis ieškot šviesių dienų. Daug ąžuolų tvirtybės, nevystančių žiedų, Daug saulėtos padangės ir skambančių dainų, Tą meilę, kur išsaugojai ir mums išdalinai, Priimk iš mūsų rankų. Tau lenkiamės žemai.
Pražydo geles, gamta atsigavo,
Pražydo geles, gamta atsigavo, pamačiau tave, ir širdis suprato. Nereik man kitu , merginų gražiu, Man reik tavęs, noriu būti kartu.
Tikėkim savimi šią trumpą naktį,
Tikėkim savimi šią trumpą naktį, Surinkime išbarstytus meilės trupinius, Nušluostikime ašarą, jei jinai kam rieda, Tikėkim savimi šia trumpą, bet laimingą naktį
Dabar nesvarbu, ar metai šie laimingi buvo,
Dabar nesvarbu, ar metai šie laimingi buvo, Nes viską jau palikot praeity. Linkiu visiems tvirtybės, meilės, Linkiu visiems sėkmės ir laimės.
Prabėgo metai, tarsi rūkas kloniais,
Prabėgo metai, tarsi rūkas kloniais, Tarsi daina vakare sutemų. Nuskriejo jie tarytum pienės pūkas, Pribarstė plaukus žiedlapių baltu. Ju buvo ir prasmingų ir laimingų, Ju buvo tarsi akmenys sunkių. Užtat šiandieną iš širdies Jums linkim Daug, daug laimingų metų ir ilgų.
Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą Ir
Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, – Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno: švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį. Dabar jų nematai, o jūroje audringoj, Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga, Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę ? Gal draugauti aš nemokėjau Juk meilė buvo mums karti, Bet juk šitaip jau išejo Vadinasi buvome šalti Negaila man, kad tavo akys melsvos Negaila man, kad skiriasi keliai Tik gaila, kad aš tave mylėjau O meilės tos tu vertas nebuvai. Manai aš seksiu, jei paliksi Manai sakysiu „neik” O ne, keliauk, geresnę radęs Mylėk, nes dienos bėga greit.
Meile- nevaldomas, grazus, bet daug skausmo
Meile- nevaldomas, grazus, bet daug skausmo suteikiantis jausmas. Kai jis ateina turi su juo gyventi ir tik gyvenimas pats viska issprendzia.