Gyven gerai, mylek karstai, mokslus baik ir istekek.

Nešokau su tavim ne vieno karto, Nesvaigau tavųjų lūpų svaigume, Bet tavo vardą artimą ir brangų Nešioju aš paslėpus širdyje.

Aistringo vandenyno fantastiškam dugne. Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo ką turiu, ir ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių. (J. Marcinkevičius „Meilė”)

DAUG BERNIUKU TU MYLEK BET NE VIENU NETIKEK PRIE AKIU SAKYK”MYLIU” UZ AKIU „EIK PO VELNIU”

gyvenimas-audringas sokis bet tu pro asaras sypsokis. gyvenimas-srauniu upoksniu gausmas, gyvenimas-audringas sokis, gyvenimas-tai nendriu slamesys ir amzinai nerimstanti sirdis… gyvenimas-audringas sokis, bet tu pro asaras sypsokis

Dabar vistiek… Daugiau kartu nebūsim, Nesidalinsim rupesčiais, džiaugsmais… Ir tavo lupos neberas jau mano lupu, Ir nebežaisi tu manais plaukais… Dabar vistiek… Daugiau jau tavo rankos Neglostys mano skruostų ir pečių… Gal susitiks, Gal susitiks dar mūsų akys… Bet mums bus nejauku.

O tu gražus ! Daug kas įsimylėtų. Ir akys spindi nuostabiai gražiai Bet aš žinau iškart jos glamonėtų, Paskui paliktų šaltos, kaip ledai.

kai tu gersi saldu piena prisimink mane tik viena,o kaip valgysi ledus prisimink visus draugus

Gyvenk, gyvenimu naudokis, Kol dar širdis pilna jausmu. Mylėk pasauli ir šypsokis, Kol akys spindi dar džiaugsmu…

Tikiu, kad dar kada pamilsiu… Tikiu, kad gali buti viskas idialu… Tikiu ir gyvenu viltim… Viltim, kurios many rusena…