Dabar vistiek… Daugiau kartu nebūsim, Nesidalinsim rupesčiais, džiaugsmais… Ir tavo lupos neberas jau mano lupu, Ir nebežaisi tu manais plaukais… Dabar vistiek… Daugiau jau tavo rankos Neglostys mano skruostų ir pečių… Gal susitiks, Gal susitiks dar mūsų akys… Bet mums bus nejauku.

Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu. Ir tada, kai žaibai sutviskės. Patikėk. aš ne pyktį tau nešiu Aš atnešiu tau žiedą gėlės.

Gyven gerai, mylek karstai, mokslus baik ir istekek.

Nešokau su tavim ne vieno karto, Nesvaigau tavųjų lūpų svaigume, Bet tavo vardą artimą ir brangų Nešioju aš paslėpus širdyje.

Aistringo vandenyno fantastiškam dugne. Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo ką turiu, ir ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių. (J. Marcinkevičius „Meilė”)

DAUG BERNIUKU TU MYLEK BET NE VIENU NETIKEK PRIE AKIU SAKYK”MYLIU” UZ AKIU „EIK PO VELNIU”

Kai akys spindėjo,kaip saulė, O lūpos ištroško saldžių bučinių, Buvai Tu šalia- nuostabiausia pasauly, Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu :*

O tu gražus ! Daug kas įsimylėtų. Ir akys spindi nuostabiai gražiai Bet aš žinau iškart jos glamonėtų, Paskui paliktų šaltos, kaip ledai.

kai tu gersi saldu piena prisimink mane tik viena,o kaip valgysi ledus prisimink visus draugus

Gyvenk, gyvenimu naudokis, Kol dar širdis pilna jausmu. Mylėk pasauli ir šypsokis, Kol akys spindi dar džiaugsmu…