O tu gražus ! Daug kas įsimylėtų. Ir akys spindi nuostabiai gražiai Bet aš žinau iškart jos glamonėtų, Paskui paliktų šaltos, kaip ledai.

Noreciau praeiti istrinti… Bet padaryti negaliu…. Kodel nepadedi istrinti? Kas buvo taip skaudu…

Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo patikėti, tikriausiai čia kalta mano durna galva, pats laikas butu jau pabust iš šito sapno ir susivokti pagaliau, manes tu nemylejai niekad, tada aš savo širdi sudaužiau…

Nieko dar nekaltink nieko Nei pasaulio, nei savęs, Jei viena viltis telieka Tik nuo jos nenusigręžk Paskutinė, paskutinė, Ir diena, ir valanda Kaip taurė saldžiausio vyno Tavo, tavo visada.

Šis pasaulis- jaukus ir mažas, Kartais švyti lyg rožių miražas. Kas brangina net mirksnį trumputį- Vertas amžių laimingu būti.

Netikėki vėju – jis pažada ir negrįžta, Netikėki obelų žydėjimu, – tai laikina, Tikėki jaunyste ir tuo, kas amžina.

kad tau netruktu meiles – as busiu salia, kad netruktu saules – as busiu diena.As busiu menulis aukstai danguje, kad miegotum saldziai ir sapnuotum mane

Neik priekyje manęs – galiu nesekti iš paskos. Neik už manęs – galiu niekur nenuvesti. Eik šalia manęs ir buk mano draugu.

Jeigu myli – mylek Širdies negailėk, Širdis ne dėl tų kvaišulių bernų

Tau paliksiu obelų žydėjimą- Te jis džiaugsmą neš. Viską, viską, ką abu kentėjome, Pasiimsiu aš. Būsiu aš tiktai akmuo, ir tiek. Metai plauks ir plauks. Bet ir tas granitas-patikėk- Vis kažin ko lauks. Neateisi. Neateisiu jau ir aš. Iš niūraus pavėsio. Lai tau dienos žydra laimė neš. Aš nepavydėsiu.