Bučinys – tai dangiškas nektaras ! Lyg ugnis, naikinaiti, baisi, Lyg dvi stygos užgautos gitaros, Susijungę džiaugsmo skambesy.

‘Meile- tai kancia’, pasake asilas nakcia.

Mus atskyre ši vasara. Lietus. Ant plaukų, ant širdies, ant minčių. Atmintis lyg siubuojantis lieptas Mus atskyrė nuo mūsų pačių. Atminimai sugrižta į uostą. Ir suvokti kas kartą skaudžiau, Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau, O tavęs- tiek dienų nemačiau… O tavęs nesulaukiu, Nes – liūtys Monotoniškai, nykiai, lėtai, Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins Ištuštėję vėjuoti krantai… Nes kažką nesuvokiamai brangu Vėl matysiu užmerkus akis: Kaip nuo kranto nutolstančią bangą Grakšcios pušys šaknim sulaikys… Vakarais nepaiilstantis vėjas Skaudžiai blaško šlapius lapus… Kur esi? Akis pražiurėjau- Nesulaukiu Tarp mūsų – lietus.

nieks nemato ,nieks ne girdi.dovanok man savo sirdi,o gyvenime kaip buna davei sirdi duok ir kuna

Gyvenk ir saugok tą draugystę Nes ji tokia tiktai viena Sustok, jei širdis sako „klysti” Nes klaida gali buti amžina!

Blogai, kai mylimas nemyli, Blogai, kai myli per karštai Nors blogiausiai kada tyli Tada ar myli nežinai.

JEI MAMYTE BARE TU ANT JOS NEPYK JEI BERNIUKAS PABUCIAVO NIEKAM NESAKYK

Kaip norėčiau tave dar kartą pamatyti, Tiesti ranką, žvelgti į akis. Ir tyliai tyliai pasakyti, Kaip kenčia be tavęs širdis…

Sunku surasti gyvenimą, už kurį atiduotum draugą, Bet dar sunkiau surasti draugą, už kurį atiduotum gyvenimą.

Nešokau su tavim ne vieno karto, Nesvaigau tavųjų lūpų svaigume, Bet tavo vardą artimą ir brangų Nešioju aš paslėpus širdyje.