Vaikystė – pasaka senelio Vaikystė – ašara tyra Vaikystė – trumpas laimės kelias Kuriuo negrįši niekada.

Tikėjau aš, kad sniegas baltas baltas, Ir žmones mylintys geri geri, Tikėjau aš, kad ledas šaltas, O saulės spinduliai šilti. Bet supratau, ne toks jau sniegas baltas – Jis turi ir juodų dėmiu Ir supratau, ne vien tik ledas šaltas Yra pasaulyje šaltų širdžių.

Gal kada paimsi ir nebepažinsi Kas gi per mergiotė žvelgia į tave? Lyg matytas veidas praeity išnykęs Parašytas vardas ir data! Geri draugai – didžiausias turtas O jų draugystė amžinai gyva. Pasauly žmones daug ką pamiršta, bet draugas draugo – niekada!

Gyvensi, Ir Tau patiks ne visos spalvos. Ne visos kalbos ir ne visos žilos galvos, Ne visos dainos ir ne visos rožės, Ne visas džiaugsmas ir ne visas grožis. Gyvensi ir mylėsi gal tik tai, Ką širdimi palietus supratai.

Jeigu myli pagal grožį Tai verčiau mylėki ožį Turi barzdą ir ragus O svarbiausiai mandagus.

Tu ne man žadėta Tu meilė svetima Tu kito išdėvėta Kaip naginė sena.

Visi mes angelai- su vienu sparnu, Norėdami pakilti- privalome apsikabinti!

Pasaulis platus Paviršius – slidus Laikykis tvirtai Ir tau padės draugai…

Mus atskyre ši vasara. Lietus. Ant plaukų, ant širdies, ant minčių. Atmintis lyg siubuojantis lieptas Mus atskyrė nuo mūsų pačių. Atminimai sugrižta į uostą. Ir suvokti kas kartą skaudžiau, Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau, O tavęs- tiek dienų nemačiau… O tavęs nesulaukiu, Nes – liūtys Monotoniškai, nykiai, lėtai, Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins Ištuštėję vėjuoti krantai… Nes kažką nesuvokiamai brangu Vėl matysiu užmerkus akis: Kaip nuo kranto nutolstančią bangą Grakšcios pušys šaknim sulaikys… Vakarais nepaiilstantis vėjas Skaudžiai blaško šlapius lapus… Kur esi? Akis pražiurėjau- Nesulaukiu Tarp mūsų – lietus.

ei mergite kur man duosi ar ant sieno ,ar siauduose,ei durneli ko tu klausi kur noresi ten ir gausi