gyvenimas pareikalaus daug vilties ir pasiaukojimo, kartais pajusi skausmą, bet nenusimink-kas nepažįsta skausmo, nepažįsta laimės

Daug kartu nusijuoks pavasaris, Daug kartu nuzides klevai. Tik negrys jaunystes dienos Jaunystes dienos ir draugai!!!

Kaip dažnai mus vadina išdykėliais Kaip dažnai mus vadina keistais. O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm Ir vadinam viens kita draugais.

Jaunystė Saule nudegusi basa – Tu – piemenaitė murzina ! Tau akyse dangaus šviesa. – Tu man viena, viena, viena ! Žiedų, nei auskarų brangių, Nei šilko rūbų neturi, Plaukuos tau – gėlės iš rugių, O veide šypsena skaidri. Kur tie nameliai, kur takai? Sakyk man – kur tu gyveni? Bet tu šypsais ir nesakai – Tik ateini ir nueini … (S. Nėris)

Man reikėjo Tavęs kaip žmogaus, Kurio gal niekad nesutiksiu, Man reikejo Tavęs kaip kalbos, Kurios gal niekada neišmoksiu Aš tikėjau Tavimi kaip žvaigžde, Kurios gal niekad nepasieksiu. Aš tikėjau Tavimi, kaip mirtimi, Kurios gal niekada neapgausiu … Nes aš mylėjau Tave … ir tiek …

Vyrai apie meilę kalba nedaug, bet galvoja, sielojasi dėl jos ir yra ne mažiau pažeidžiami už moteris.

Tikėjau aš, kad sniegas baltas baltas, Ir žmones mylintys geri geri, Tikėjau aš, kad ledas šaltas, O saulės spinduliai šilti. Bet supratau, ne toks jau sniegas baltas – Jis turi ir juodų dėmiu Ir supratau, ne vien tik ledas šaltas Yra pasaulyje šaltų širdžių.

Gal kada paimsi ir nebepažinsi Kas gi per mergiotė žvelgia į tave? Lyg matytas veidas praeity išnykęs Parašytas vardas ir data! Geri draugai – didžiausias turtas O jų draugystė amžinai gyva. Pasauly žmones daug ką pamiršta, bet draugas draugo – niekada!

Ilgesį sukėlė vakariniai vėjai O mylėt išmokė saulė ir žiedai, Bet aš nežinojau ir nesitikėjau, Kad pasauly laimės skirta tiek mažai.

Gyvenimas Gyvenimas – tai didelis stebuklas, Kurį suvokt ne visada gali Kas kartą tenka sau mažiau palikti Save kitiems kaip skolą dalini.