Aš norėjau žiūrėti ir suprasti – man pasakė : esi aklas. Aš norėjau girdėti ir suprasti – man pasakė : esi kurčias. Dabar jie ateina prie mano kapo ir sako: – Per daug matei , girdėjai, todėl numirei.

Tegul pamišus aš pati žinau, Kad man netinka būt laimingai. Kai pasibaigs lietus, liks liūdesys, Ir tuštuma Ir dar kažkas daugiau Kažkas labai prasminga. Tai bus mirtis Tokia pati kaip ir visos kitos Mirs veidrodis Ir liks Tik tavo atspindys Kuris bandys išsaugot mano aštrias šukes, Bet Tu gyvensi Tu stiprus Gal but todėl Tave taip myliu … Sudiev … Aš dužtu į stiklus … Aš veidrodis O Tu – žmogus … Bet aš nenoriu mirt taip tyliai …

O ta žiema. Tas šaltas vėjas Tos baltos snaigės kaip žiedai Man primena akis, kurias mylėjau, Mylėjau aš labai karštai. Pasibučiuokim , ir geros kloties Manęs nelauk; užmirški, jog buvau, Ir aš džiaugiuosi iš visos širdies, Kad taip sėkmingai: laisvę atgavau. Sudie, – nebeminėkim pažadų O jei kada ir susitiksim mes, Tebus išdildęs laikas iš veidų Visas tos meilės buvusios žymės.

Ar žinai, kad … … Skaldyti antausius lengviau negu malkas. … kūnas įrentas į sieną, nesipriešina. … geriausias laidininkas – žmogaus liežuvis. … sinonimas – tai žodis, kurį vartoja mokinys, kai nežino atsakymo. … antausis pavaduoja sunkų masažisto triūsą. … iš girtuoklio nebūtų jokios naudos, jei jis neartų nosimi žemės.

Kam gyventi, jei viskas praeina. Kam mylėti, jei jei meilė – kančia. Mūsų dienos, jaunystė gražiausia Skuba bėga, išnyksta iš čia.

… vieta gyvenime, tai ne profesija Tai kur kas daugiau Profesiją paprastai turi visi žmonės O vietą randa ne visi.

Gimus vaikeliui Nepašykštėkite vaikams Gerumo žodžių: Pačios brangiausios širdžiai dovanos. Tikėkite – išgirs jie juos: Vienintelius, tikrus ir nepameluotus, Nes neištarti jie – tyliai miršta, O švelnūs – širdelėje palieka visada

Neklausinėk, kodel širdis atvėso Nebetekau linksmosios meilės jau Ir jokiai meilei nebetikėsiu Mylėjau kartą, nemylėsiu daugiau.

Yra vienatvė, kai lieki be draugo Kurio tau niekas niekas neatstos, Ir medis verkia vieškeliu, kur saugo Atsiminimus draugystės paprastos. Tačiau yra baisi vienatvė dviese, Kuri palaužia kaip liga sunki Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią Tik abejingą žvilgsnį sutinki. Kai tavo skundo liūdesį negirdi Nemato sielos prislėgtos ledais Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį, Kurį rinkais iš tūkstančio kadais !

Kaip paprasta nebūti Aš laukiu rudens… jam atėjus,išeisiu Visiems pasakysiu sudie… Pabučiavus veidus nuotraukose… Suplėšysiu eilėraščius… Suklijuosiu dienoraščio puslapius… Paglostysiu savo gluosnį… Ir išeisiu į rudenį… Ten-manęs pabaiga… Eisiu lietui lyjant… Pamažu išbluksiu… Susiliesiu su oru… …Nuostabu… Kaip paprasta nebūti…