Miega zuikis su zuikiene, bet sapnuoja jis lokiene 🙂 muistos zuikis, sukinejas, jaucia kausiai riedinejas :)) ciupt uz klyno, O Brolyti! abu kiausiai nudazyti! :))))

Ir gėlės, ir medžiai, Tau ošia tik meilė Kol kas ir manoji Tau meilė dar oš. Ji oš ir rytoj, Ir poryt ji dar oš, Bet Jei ja pamirši Tebūna savos Mūsų meilės prisiminimas gražus.

Bėga metai, Bėga laikas, Kai tave pamilau, Buvau dar vaikas… Bet dabar as supratau… Kad laikas judėt toliau… Ir nesakyk , Kad viską ka aš sakiau melavau, Netiesa, aš tikrai tai jaučiau. Bet jausmai išblėso … Dingo akyse ugnis, Pamačiau aš kitą, Ir vėliai pražydo širdis.

Mes esame tiltas per amžinybę, nusidriekiantis viršum jūros, patrakėliškai ieškantys malonumų, smagiai tyrinėjantys paslaptis, pasirenkantys nelaimes, triumfą, išmėginimus, neįtikėtinus sutapimus, vėl ir vėl išnaujo išbandantys save ir besimokantys mylėti, mylėti, mylėti!

Ne, aš negaliu gyventi be kaukės, Ir nenoriu būti su kiekvienu nuoširdi. Man reikia tik trupučio Tavo meilės, Kad sugebėčiau dar išlikti žmogumi.

O as noreciau braskiniu ledu… Su kalnu grietineles ant virsaus. Ar supranti?! Tai daug skaniau Uz asaras… Atleisk…

nemanyk kad tu manai nes kai tu manai jog tu manai tu tik manai jog tu manai

Ne tas vyras, kuris su kelnėm, o tas, kuris laikosi duoto žodžio.

Kai as ziuriu i saule – matau Tave, Kai ziuriu i menuli – matau Tave. Kai as ziuriu i jura – matau Tave, Gal gali pasitraukti?

Išeini… Į kitos gražesnį pasaulį – kaip žaislas, spindintis ir mylimas. Kaip laužo ugnis, kuri šildė mano geliančias rankas… Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus… Ir pabūsiu aš kukčiodama – ir vėl nieko nėra… Tik pagalvės ir lubos, tik stalas ir knygos. Išeini… Bet sugriši… Gal rytoj, gal po daugel metų… Sugriši…