Aš norėjau pagauti snieguolę Ir paklausti ar matė Tave, Bet nespėjau ištarti Tavo vardo, Kaip ji tyliai ištirpo delne.

Sakyk, ar pasaka tai buvo, O galbūt sapnas nuostabus. Kai viskas, viskas kažkur žuvo Gal ir prisiminimai žus. Mačiau kaip pro mane praėjo Tą dieną tūkstančiai veidų Bet gaila man, kad viedo vieno Aš niekaip neradau tarp jų. Taip bėgo metai, slinko dienos, Kas valandą – nauji veidai O aš dairiaus, vis laukiau veido vieno, Bet nesulaukiau – tu žinai. Tas veidas bluko man kasdieną, Kaip blunka saulėje dažnai Ir aš bijau, kad kartą vieną Neprisiminsiu jo visai.

Sianakt dovanoju Tau zvaigzdes, Juoka is laimingos praeities, Kvepiancias svajonemis geles Ir dalele besidauzancios sirdies…

Batukai lakuoti, Suknelė trumpa, Berniukai nemyli Nes dar per maža. Nedažyk tu lūpų, Nelakuok nagų, Nevaryk iš proto Lietuvos bernų. Nagų lakas

Daug kartu Tu mylėsi, Patiks Tau akys, lūpos, šypsena. Bet vieną kartą patikėsi, Kad jų tiek daug, o Meilė tik viena.

Myliu tave labai labai. Te išsipildo mūs sapnai. Sapnai visi visi visi, Ten kur mes lakstome basi.

kodel gyvenime taip buna, kad skausmas netelpa sirdy, ir viskas issvajota zuva, laimingi lieka tik kiti!

Grazu kai zydi baltos rozes. Grazu kai temsta vakarais. Mane uzbure tavo akys, As jas mylesiu amzinai.

Vėl vasara žydi laukinės rožės Balti žiedai sakys: „Myliu tave” O kai rudens šalna nuskriaus jų švelnų grožį Ieškosim jų mes širdyse Jei meilė pasiliks – žydes laukinės rožės Ilgai, ilgai tik tau ir man.

Nenusimink, kad rožės jau nuvyto, Kad jas pakando rudenio šalna žinok, kad rožės bus dar kitos, O mylima širdis viena.