Dar patikėkit gražiu gyvenimu, Dar patikėkit šviesiom dienom. Nors jų daugybė nusruveno Kaip upės srautas tolumon. Dar reikia ištvermės ir ryžto, Dar reikia atrast kelių, Kurie į praeitį negrįžtų, O vis ieškot šviesių dienų. Daug ąžuolų tvirtybės, nevystančių žiedų, Daug saulėtos padangės ir skambančių dainų, Tą meilę, kur išsaugojai ir mums išdalinai, Priimk iš mūsų rankų. Tau lenkiamės žemai.
Branginti meilę – reik mokėti, Kas metai
Branginti meilę – reik mokėti, Kas metai dvigubinti ją. Mylėti – tai ne sode sėdėti Ar dūsauti mėnulio šviesoje. Gyvenant darganos užeina Ir jas pakelt drauge reikės, Juk meilė panaši į dainą, O dainą ne bet kas sudės. Vestuvių proga linkiu kuo didesnio abipusio sutarimo ir ištikimybės.
Išgerkim už negeriančius draugus, kurie
Išgerkim už negeriančius draugus, kurie būna ramstis girtumo minutę.
Išvargę, visiškai išsekę nuo bado vos kojas
Išvargę, visiškai išsekę nuo bado vos kojas velka du žmogėdros – tėvas ir sūnus. Priešais ateina gražutė riebuilė moteris. –Tėti, suvalgykime ją,– pasiūlo sūnus. –Ką tu sūneli, argi galima sušveisti tiek kalorijų išsyk? Negi tu žurnalų neskaitai? Eina toliau. Sutinka moterį. Ji liesa liesutėlė. -Tėti, suvalgykime bent šią. –Ką tu sūnau, ji tik kaulaminčiams tetinka. Nuėjo jiedu dar vieną varstą. Priešais ateina gražuolė. Ne mergina – tikra svajonė. –Tėti, šitą tai jau tikrai sušveisime. O gal namo pasiimkime? –Teisingai sakai, sūneli. Namie verčiau mamą suvalgysim. Siūlau tostą už tas merginas, dėl kurių vyrai iš proto eina ir pasiruošę “suvalgyti” tai, kas nevalgoma, tai yra iškęsti visas negandas.
Ryte nevalgiau, galvojau apie tave. Per
Ryte nevalgiau, galvojau apie tave. Per pietus nevalgiua, galvojau apie tave. Vakare nevalgiau,galvojau apie tave. Nakty negalejau miegoti, nes norejau valgyti!!!
Meile- nevaldomas, grazus, bet daug skausmo
Meile- nevaldomas, grazus, bet daug skausmo suteikiantis jausmas. Kai jis ateina turi su juo gyventi ir tik gyvenimas pats viska issprendzia.
Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą Ir
Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, – Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno: švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį. Dabar jų nematai, o jūroje audringoj, Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga, Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę ? Gal draugauti aš nemokėjau Juk meilė buvo mums karti, Bet juk šitaip jau išejo Vadinasi buvome šalti Negaila man, kad tavo akys melsvos Negaila man, kad skiriasi keliai Tik gaila, kad aš tave mylėjau O meilės tos tu vertas nebuvai. Manai aš seksiu, jei paliksi Manai sakysiu „neik” O ne, keliauk, geresnę radęs Mylėk, nes dienos bėga greit.
Prabėgo metai, tarsi rūkas kloniais,
Prabėgo metai, tarsi rūkas kloniais, Tarsi daina vakare sutemų. Nuskriejo jie tarytum pienės pūkas, Pribarstė plaukus žiedlapių baltu. Ju buvo ir prasmingų ir laimingų, Ju buvo tarsi akmenys sunkių. Užtat šiandieną iš širdies Jums linkim Daug, daug laimingų metų ir ilgų.
Dabar nesvarbu, ar metai šie laimingi buvo,
Dabar nesvarbu, ar metai šie laimingi buvo, Nes viską jau palikot praeity. Linkiu visiems tvirtybės, meilės, Linkiu visiems sėkmės ir laimės.
Tikėkim savimi šią trumpą naktį,
Tikėkim savimi šią trumpą naktį, Surinkime išbarstytus meilės trupinius, Nušluostikime ašarą, jei jinai kam rieda, Tikėkim savimi šia trumpą, bet laimingą naktį