– Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių!- čiauškėjo draugė.- Na, kaip sekasi ištekėjusiai? – Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba. – Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas. – Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto. Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto. Pakelkime taures už tai, kad moterys negalėtų skųstis savo vyrais, jog tik mažapročiai mažai uždirba.
Po dangum tuo pačiu, Ta pačia lemtimi,
Po dangum tuo pačiu, Ta pačia lemtimi, Vienas kito ieškosime, Rasime, Lauksime. Visada – tolimi, Niekada – svetimi, Mes kaip paukščiai visvien susišauksime.
Tavo didelės akytės Nuolat mano
Tavo didelės akytės Nuolat mano mintyse, Tavo nuostabias lūpytės Aš sapnouju sapnuose:)
Nemiegokit tą naktį, kai žvaigždės krinta
Nemiegokit tą naktį, kai žvaigždės krinta Ir danguje žiba tūkstančiai akių. Tą naktį Meilė kiekvienam atgimsta, Ir išnyksta kerštas iš žmonių širdžių …
Nieko dar nekaltink nieko Nei pasaulio, nei
Nieko dar nekaltink nieko Nei pasaulio, nei savęs, Jei viena viltis telieka Tik nuo jos nenusigręžk Paskutinė, paskutinė, Ir diena, ir valanda Kaip taurė saldžiausio vyno Tavo, tavo visada.
Praradau tave sitoj zvaigzdetoj nakti,as taip
Praradau tave sitoj zvaigzdetoj nakti,as taip mylejau tave,bet tu dabar iseini,nebereikejo tavo zodziu,tavo pazadu,jie apgaulingi,kaip ir tu.Tie vakarai,kai buvom mes kartu kartodavau daznai,kad tave myliu,man buvo gera but su tavimi,bet nezinojau tik tai to,kad tai akimirksniai trumpi.Tu iseini kazkur ir viena palieki mane nors as tikejausi,kad busi visada salia netekimo jausmas slypi viduje,as tik galiu pasiimti tai ka radau tavyje..Tu leidai mano jausmui suduzti kaip stiklas tu net nezinojai to kad jis buvo tikras ir iskaudinai mane nors ant taves as nepykstu argi sunku taip suprast,kad be taves as negaliu….
Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė?
Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė? Filosofas taip atsakė: – Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys… Bet dabar bučiniai, galima sakyt, išsigime. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo? Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo? Tai kaip patikrinti, kas teisus? Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!
Kad žmonės šypsotūs ant vieškelio balto,
Kad žmonės šypsotūs ant vieškelio balto, Kad saulė žėrėtų virš Jūsų galvų, Kad lietūs nulytų ir skausmą ir kaltę, Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdų. Kad medžių viršūnėse viltys netūptų, Kad vėjai atpūstų geri iš namų, Kad kartais užsuptų, kad kartais uždegtų, Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų. Kad niekas ir niekad, ir nieko neskaustų, Kad niekas nebūtų prie kojų mažu, Kad viskas iš nieko, Kad viskas iš naujo, Kad viskas – į gera, Kad viskas – gražu!
Tu šypsokis linksmai, nes jaunystė
Tu šypsokis linksmai, nes jaunystė šviesi. Ir neleiski jos vėjams kedent. Ir atmink, kad visi esam žmonės maži, vieną kartą atėję gyventi.
Nebėr gėlių, visas šalna nuskynė,
Nebėr gėlių, visas šalna nuskynė, Atšiaurus vėjai blaškos už langų. Apgaubk skara pečius, krūtine, Prie židinio susėskime ratu. Nebėr senųjų metų, Neber senos datos, Tegul Tau šie Naujieji Vien laimę dovanos. Negrižta niekados praėję metai Atgal nėra nei kelio, nei takų, Tegul nusineša jie liūdesį ir skausmą O atneša daug nuostabių dienų.