Eilinė diena: pusryčiai, darbas, sporto klubas ir vakarienė žiūrint televiziją. Jokių draugų, jokio torto ir šampano. Tikrai nenorėjau švęsti gimtadienio, užpuolė kažkokia gimtadienio-depresija, kuri kuždėjo, jog man reikia pabūti vienai. Draugai apie šią poziciją buvo informuoti dar prieš kelis mėnesius, tad buvau rami – nė vienas nesibels į duris, tikėdamasis gauti gabalėlį gimtadienio torto. Pasvajojom ir praėjo…
Gimtadienio sveikinimai pradėjo plūsti dar nesuskambėjus žadintuvui. Skambutis iš radijos stoties, kur tiesioginiame eteryje pokalbis prasidėjo nuo „išdurkės“ apie virėjų kursus, o baigėsi „happy birthday to you“ dainavimu. Nereikėjo nė žadintuvo, po kelių akimirkų buvau žvali kaip agurkėlis. Ir maloniai paglostyta širdele. Tik nežinojau kas sveikino… Kas išdrįso nepaklausyti, jog švęsti nenoriu? Na, bet vienas sveikinimas nepakenks.
Po pusryčių patraukiau link mašinos, laikas į darbą. Vos išėjusi supratau, kad kažkas ne taip. Virš automobilių stovėjimo aikštelės nėra nė vieno medžio, o ant mano(tik mano!) automobilio stogo stirta rudeninių spalvotų lapų. Vandalai!, – pagalvojau. Bet atidarius dureles ant sėdynės radau raudonu kaspinėliu perrištą dovanėlę, o pridėti sveikinimo žodžiai informavo, jog nuo čia priemonės mano automobilio švarai palaikyti. Na, taip neturėjau aš šluotelės, o sniego gremžtuką buvau sulaužiusi dar praeitą žiemą. Tik sveikinimai nepasirašyti, hmm, kas gi tas paslaptingas sveikintojas?..
Darbe personalo skyriaus vadovė užsidėjo riebų minusą. Prašiau niekam nesakyti, o ji ėmė ir išplepėjo. Na, bet nieko, sveikinimai, kaip ir lengvas tortukas užskaityti kaip pietūs (kalorijų prasme). Vienas kitas skambutis iš tolimesnių draugų ir darbo diena baigėsi. Su šypsena galvoju, jog artimiausi draugai laikosi pažado – nė vieno sveikinimo, nė vienos facebook ar skype žinutės. Šaunuoliai! Taip, taip, džiaugiausi per anksti.
Po darbelio į sporto klubą, jau žengiu link mašinos ir sulaukiu susijaudinusios kaimynės iš apačios skambučio(iš kur ji gavo mano telefono numerį). Sako, varva per šviestuvus, mano bute kažkas prakiuro, tuoj visą namą apliesiu, santechnikai atvažiuoja, jei nebūsiu namie lauš duris. Ot „dovanėlė“ pagalvojau, bet sporto klubą pamiršau, nesinori, kad kokie dėdės laužtų buto duris. Grįžtu, puolu į butą ir … surprize! Visi kantriai visą dieną tylėję draugai mano bute (siaubas, ar ryte nepalikau kelnaičių ant sofos???), su mano brangiu broliu prieš akis(rupužiokas gi turėjo buto raktą). Draugės keptas tortas, begalės balionų, šaltas šampanas, paruoštas pokerio stalas (oi žaisim per nakt!) ir visi draugai laikantys rankose po mažą dovanėlę. Sveikinimai, bučiniai, linkėjimai, dovanos ir gera nuotaika. Jie viską sukūrė, viską padarė, o man tereikėjo kaip princesei dėkoti ir tiesiog mėgautis. Ačiū! Tai tikrai gimtadienis, kurio nepamiršiu.
