Į seksopatologijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis. – Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirma kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta. – Keista! – susimasto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti. Kitą dieną žmona pasakoja: – Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje. Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūros skirtumu.

Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baikštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šis kodėl ji nuostabi ir nepakartojama. Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.

Kalbasi dvi moterys: – Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji. – Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino: – Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti”, O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Laba i malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju”. Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.