Te pildosi norai, Kad širdis mylėtų, Kad svajonės nenumirtų, Kad metai neskubėtų, Švelnumas lūpomis kalbėtų, O nepykanta tylėtų! Su Gimtadieniu!

Juk buvęs laikmetis — tai Tavo meilė — Tai daug draugų ir pažinčių, Atostogos, vaikai, jų laimė, Ir aš, kurį šauki Tu anūku.

… atėjau, nes man reikia Tavo namų šilumos, be kurios, rodos, ir mano namai atšąla… … sugrįžau, nes nebežinau, kaip tęsti savo gyvenimą, ir nors nedrįstu klausti, jaučiu, kad patarimą duosi pats… … glaudžiuosi prie Tavęs, tarytum netyčia, tačiau žinome abu, kad ieškau sau gyvenimo tvirtybės, stiprybės ir esmės… … paimu Tavo atlaužtos duonos ir godžiai valgau iki paskutinio trupinio pasotindamas savo gyvenimą… … atsigeriu iš Tavo stiklinės šalto vandens ir numalšinu sąžinės troškulį… … klausausi Tavęs ir suprantu, jog dar daugybę metų būsiu Tavo vaikas, kuriam reikia Tėvo… … neaprėpiama Tavo, Tėve, tiesa, kaip neaprėpiama Dievo šviesa.

Yra dienų, kurios neužsimiršta, Yra veidų, kur amžinai gyvi. Pro užgyventų metų miglą tirštą, Draugų veidai išlieka amžinai gyvi.

Kaip vandenynas banga po bangos į akmenuotą krantą nuolat rita, Taip nenutrūkstamai, be atvangos, viena minutė skuba paskui kitą…

Tau linkiu sparnuoto skrydžio, Mėlyno vilčių dangaus. Ir svajonių tokio dydžio, Kokios būna tik žmogaus.

Žinai kodėl verta šypsotis? Nes šypsena: Ji nieko nekainuoja, bet daug ką sukuria. Ji blyksteli akimirką, o atmintyje kartais išlieka visą gyvenimą. Ji sukuria laimę, geranorišką aplinką ir yra slaptažodis draugams. Ji yra poilsis pavargusiam, vilties šviesa nusivylusiam ir saulės spindulys nuliūdusiam.

Kaip dažnai mus vadina išdykėliais, Kaip dažnai mus vadina keistais… O mes bėgam keliais, bėgam kryžkelėm Ir vadinam viens kitą draugais.

Gyvenimo ratas vis sukas ir sukas, Nerūpi jam žmonės, jų laimė, jų skausmai. Ir metai po metų pradingo, Kaip saulei pakilus ištirpo ledai.

Jei atsitiktų taip, jog kada nors nepaklaustume, ko Jums reikia kasdienybei ir šventei, visuomet šaukite mus patys ir būkite įsitikinę, kad tai suteiks mums didžiulį malonumą.