Dienos barstė džiaugsmo žiedlapius, Kaip rudens lapai krito rūpesčiai, Kaip vanduo upėje nuskambėjo metai Negrąžinamai užvertėt dar vieną savo gyvenimo Knygos puslapį. Tegul skausmai ir rūpesčiai praeina, Tegul vergus nuplauna tekantys vandenys, Tegul Jus lydi maži šešėliai ir didžiulė šviesa, Tegul niekad Jums netrūksta didelės kasdieninės laimės.
Kai eisit, eikit tik kartu per žemę
Kai eisit, eikit tik kartu per žemę Siaurais takeliais eikit kur šviesiau Apsaugokit viens kitą nuo audrų ir vėjų Lašelį laimės gerkite pusiau.
Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą.
Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėja išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metu, ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį aukščiausią bokštą. Pats valgyti nešė, nieko net artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kūdikėlį. Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo…
Iškilmingas solidžios firmos jubiliejus. Ta
Iškilmingas solidžios firmos jubiliejus. Ta proga buvo didžiulis balius. Jis praėjo puikiai. Kitą dieną firmos direktorius išsikviečia tarnautoją ir sako jam: –Žvingilai, man sakė, kad praėjusią naktį jūs vaikštinėjote miesto gatvėmis stumdamas karutį. Manau, kad toks jūsų poelgis gali pakenkti ne tik jūsų reputacijai, bet ir mūsų solidžios firmos geram vardui. –Savaime suprantama, viršininke. Tačiau aš čia niekuo dėtas. –Kaip niekuo dėtas? Juk jūs stūmėte karutį miesto gatvėmis. –Buvo vėlu…tiksliau anksti..ir aš nebuvau tikras, kad jūs surasite taksi.. Pakelkime taures už paslaugius darbuotojus.
Mokytoja, aš ir vėl ateisiu Visus žiedus
Mokytoja, aš ir vėl ateisiu Visus žiedus iš sodo suskynus… Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes. Tu many gyvensi žiburėliu pavirtusi tyru Ir gyvensi ilgai kol keliausu šioj žemėje aš
Ir dar viena diena – Tai tarsi saulės
Ir dar viena diena – Tai tarsi saulės laikrodis, Lyg vieniša daina, Pavargę mes jos laikomės, Pavargę mes užmiegame, Pavargę atsibundame. Ir šaukiame per miegą, – Gyvenimo pagunda ! Sapnuojame kas laumės, kas gyvatės. Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką Praradęs … Mes einam nematydami veidų, Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų. Neturim laiko niekam, – Užtenka vien tik nevilčiai … Pasiimam sau viska, – Kitam palikt nereikia ! Po viso šito stebimės, Kodel sapnuojam klaikiai? Pabuskim, na pabuskim pagaliau, Juk reikia ir gyventi, Ne vien tik egzistuoti. Pradėsim skirti mes spalvas Ir šypsena nors vieną dovanosim Viens kitam, O retsykiais ir ašara nubrauksim … Gyvenkim ! Pakilkim iš tušcios,…
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Ir
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Ir aukštyn vis kėlėm rankytes. šiandien tau metai ilga kelia dovanojo, O mes tau dovanojame gėles
Kalėdų stebūklas … Sutemų gniužtes
Kalėdų stebūklas … Sutemų gniužtes į langus meto Kas jisai, tas keistas juokdarys? Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,- Jis tikriausiai taip ir padarys ,- Kad lėtai per visą naktį snigtų, O ryte pragystų vyturys. Aš prašau, kad Meilė nepaliktų ,- Ji tikriausiai taip ir padarys ,- O Kaledų žvaigždes neužgestų, Ir languos spindetų žiburys. Aš prašau, kad mus Viltis surastų – Ji tikriausiai taip ir padarys.
Yra metuose vienintelė naktis, kai
Yra metuose vienintelė naktis, kai nesinori miego, kai lauki kažko nuostabaus, nepakartojamo, kai abi laikrodžio rodyklės sustingsta ties dvylika, kai susitinka metai … Bet šitas susitikimas labai trumpas, sekundė, daug mažiau – akimirka, o laukei ištisus metus. Tad su Naujais !
Yra meile ir menulis,o be meiles viskas nulis!
Yra meile ir menulis,o be meiles viskas nulis!