Naktis ! Sidabro į marias pripylė Lyg pat akiračio Mėnulio takas Kaip jūros bangos tavo žodžiai Ir mano širdis menesienoj plakas Aš juos renku, Aš noriu juos atminti Tegul jie mano būtyje gyvena Juk tu gali išeit, Kitiems juos išdalint Gal ir niekados nebusi mano Man šie žodžiai liks Aš jais tikėsiu Juose keistu iliuzijų ieškosiu Jei tu užmirši juos Ar prisimint noresi Ateik aš juos tau pakartosiu.
Tu išeini-ir viskas dūžta skaudžiai Ir
Tu išeini-ir viskas dūžta skaudžiai Ir vėl kaip siena stovi nežinia Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu, Kad nepradėčiau šaukt”mylėk mane. Mylėk mane kai mes kartu,kai dviese Kai tavo galvą rankomis liečiu. Mylėk mane kai valgai,kai rengiesi Ir kai eini šaligatviu slidžiu. Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs, Kai vienišas,kai linksmas tu jauties. Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus, Mylėk iki mirties ir po mirties.” Bet išeini- ir viskas taip netikra, Vėl vieniša dugne, Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo Už jo-pilka kaip siena nežinia.
Gyvenimas nevertas ašarų ! Gal tik
Gyvenimas nevertas ašarų ! Gal tik todėl, kad jis toks trumpas. Trumpas, kaip vasara gėlėta, Kuri prabėga lyg krentanti žvaigždė. Gal tik todėl, kad juoktis geriau, nei liūdėti. Gal tik todėl, kad gyvenimas nevertas ašarų.
Jei šiandieną tau ir liūdna ir graudu
Jei šiandieną tau ir liūdna ir graudu, Ir kaip nutildyt skausmą nežinai, Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų, Kurias dar vakar gyvenai. Galbūt ir vakar pro juokus slapta Širdy tu karčią ašarą tramdei, Bet prasiblaivė skausmo valanda, Taip netikėtai nuostabiai. Tegul laimingos buvusios dienos Šypsnys pralaivo širdy ir atleis Nesmerki vakarykštės valandos – Tegul ji šiandien vėl ateis.
iškrito baltas sniegas,užklojo žemę lyg
iškrito baltas sniegas,užklojo žemę lyg pūkais,Naujieji Metai eina ir skambina varpais.O aš tau palinkėsiu daug laimės,šypsenos,tegul Naujųjų Metų naktį tau laimė nusišypsos.
Tą tyliąją naktį ateina Viltis Ateina
Tą tyliąją naktį ateina Viltis Ateina Šviesa ir Gerumas. Te šiandieną visur jie pasklis – Varganuos kambarėliuos ir rūmuos
Gyvenimas mazytis, Jame tiktai laizytis.
Gyvenimas mazytis, Jame tiktai laizytis. Laizytis ir laizytis, Nera cia ko varzytis!!!
Viskas liko tenai – už permatomų durų,
Viskas liko tenai – už permatomų durų, į kurias verkiant norės pasibelst. Viskas liko užmiršta tarp trijų gluosnių – ten žaidėme keistą gyvenimą, kurio dar nebuvom pažinę…
Trys medžiotojai nutarė atsigaivinti. Vienas
Trys medžiotojai nutarė atsigaivinti. Vienas išsitraukė butelį pieno ir geria. –Pienas gerina mąstymą,– paaiškino jis. Kitas išsitraukė termosą ir pasakė: –Kava ramina nervus. Trečias išsitraukė butelį degtinės. Pirmieji bandė jį sudrausti, tačiau jis atšovė: –Degtinė ranką sutvirtina, akis taiklesnė daros. Baigiant gerti, iš krūmų išniro briedis. Pirmasis medžiotojas šovė – nepataikė. Antrojo šūvis tikslo nepasiekė. Trečiasis pamakalavo šautuvu ore, pykšt ir briedis išsyk pargriuvo. Pirmieji du medžiotojai sveikina kolegą, o šis sako: –Anoks čia menas…Iš tokio būrio briedžių vienam turėjo kliūti. Pakelkime taures už medžiotojus, kurių ir girtų neaplenkia sėkmė.
Tu neprašei širdies, tau nereikėjo meilės,
Tu neprašei širdies, tau nereikėjo meilės, Tik perėjome kartu kelias gatves. Aš noriu grįžti paimti tavo ranką, Priglausti ją prie degančios kaktos.