Dvylika, dvylika muša rodyklė ir nusijuokia Melsvas dangus. Su Naujais Metais, su Nauja laime Tave sveikina mano širdis.
Oru siuntei man bučinį – jį pagavau ir
Oru siuntei man bučinį – jį pagavau ir saugau. Ir ta trumpa minutė jau į metus išaugo.
Jei šiandieną tau ir liūdna ir graudu
Jei šiandieną tau ir liūdna ir graudu, Ir kaip nutildyt skausmą nežinai, Nesmerk šviesiųjų džiaugsmo valandų, Kurias dar vakar gyvenai. Galbūt ir vakar pro juokus slapta Širdy tu karčią ašarą tramdei, Bet prasiblaivė skausmo valanda, Taip netikėtai nuostabiai. Tegul laimingos buvusios dienos Šypsnys pralaivo širdy ir atleis Nesmerki vakarykštės valandos – Tegul ji šiandien vėl ateis.
Tepražysta šv. Kalėdų rytą
Tepražysta šv. Kalėdų rytą Stebuklingos snaigės ant langų, Ir pušies šakelė saulėj sidabru nušvitus Lai pavirsta niekad negirdėtu stebuklu
Gyvenimas nevertas ašarų ! Gal tik
Gyvenimas nevertas ašarų ! Gal tik todėl, kad jis toks trumpas. Trumpas, kaip vasara gėlėta, Kuri prabėga lyg krentanti žvaigždė. Gal tik todėl, kad juoktis geriau, nei liūdėti. Gal tik todėl, kad gyvenimas nevertas ašarų.
Tu išeini-ir viskas dūžta skaudžiai Ir
Tu išeini-ir viskas dūžta skaudžiai Ir vėl kaip siena stovi nežinia Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu, Kad nepradėčiau šaukt”mylėk mane. Mylėk mane kai mes kartu,kai dviese Kai tavo galvą rankomis liečiu. Mylėk mane kai valgai,kai rengiesi Ir kai eini šaligatviu slidžiu. Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs, Kai vienišas,kai linksmas tu jauties. Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus, Mylėk iki mirties ir po mirties.” Bet išeini- ir viskas taip netikra, Vėl vieniša dugne, Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo Už jo-pilka kaip siena nežinia.
Mano meile tu esi, nors labai toli toli
Mano meile tu esi, nors labai toli toli Nepasiekiamas ranka, sedi mano sirdyje Tavo meile as nesu, ir del-to labai liudziu Nebunu tavo glebyje, nesu net tavo sirdyje Ir del-to man tapo liudna, nors as tave myliu Neturiu taves as savo glebyje, bet turesiu amzinai tave as savo sirdyje
Naktis ! Sidabro į marias pripylė
Naktis ! Sidabro į marias pripylė Lyg pat akiračio Mėnulio takas Kaip jūros bangos tavo žodžiai Ir mano širdis menesienoj plakas Aš juos renku, Aš noriu juos atminti Tegul jie mano būtyje gyvena Juk tu gali išeit, Kitiems juos išdalint Gal ir niekados nebusi mano Man šie žodžiai liks Aš jais tikėsiu Juose keistu iliuzijų ieškosiu Jei tu užmirši juos Ar prisimint noresi Ateik aš juos tau pakartosiu.
iškrito baltas sniegas,užklojo žemę lyg
iškrito baltas sniegas,užklojo žemę lyg pūkais,Naujieji Metai eina ir skambina varpais.O aš tau palinkėsiu daug laimės,šypsenos,tegul Naujųjų Metų naktį tau laimė nusišypsos.
Gal ir per greit tie metai bėga, Jie vakar
Gal ir per greit tie metai bėga, Jie vakar skleidės žiedeliu obels O šiandien išbraide puru sniega – Vėl į duris Naujieji pasibels.